A. Skinulis. Kiek iš tiesų sutvarkoma elektronikos atliekų, kai neturime pilnų duomenų?

Buityje naudojamos elektros ir elektroninės įrangos (EEĮ) atliekos yra viena sparčiausiai augančių atliekų srautų visame pasaulyje, įskaitant ir Lietuvą. Kiek iš tiesų sutvarkoma Lietuvoje elektronikos atliekų, kai neturime pilnų duomenų?

Buityje susidarančioms elektronikos atliekoms priskiriami kompiuteriai, mobilieji telefonai, spausdintuvai, televizoriai, šaldytuvai ir šaldikliai, indaplovės, skalbimo mašinos, viryklės, dulkių siurbliai, lygintuvai, sodo darbų įrankiai, žaislai ir kita įranga, kuri anksčiau ar vėliau tampa atlieka, kurią būtina tinkamai sutvarkyti. Lietuva, kaip ir kitos Europos Sąjungos (ES) šalys, privalo apskaityti, kiek pateikiama į vidaus rinką EEĮ ir kiek jos surenkama bei perdirbama.

Lietuvos teisės aktai numato, kad EEĮ gamintojus ir importuotojus vienijančios organizacijos privalo metines ataskaitas apie Lietuvos vidaus rinkai pateiktą ir sutvarkytą elektronikos gaminių kiekį pateikti per Vieningą gaminių, pakuočių ir atliekų apskaitos sistemą (GPAIS) ir kitos galimybės nėra numatyta. Nepaisant prievolės, organizacijos, priešingai nei gamintojai ir importuotojai, dėl techninių trikdžių negali pateikti ataskaitų nuo pat GPAIS starto – 2018 metų pradžios.

Tai reiškia, kad organizacijų ataskaitos už 2018 ir 2019 metus nebuvo vertinamos, neaišku, ar tai bus daroma ir už 2020 metus. Kadangi vertinimo nebuvo, nėra tikslių duomenų, kiek Lietuvos gamintojai ir importuotojai pagal reikalavimus sutvarko buityje naudojamos EEĮ.

Šie duomenys neprieinami visuomenei, nors jie turėtų būti vieši. Po GPAIS starto funkcija vertinti, ar organizacijos nariai (gamintojai ir importuotojai) vykdo ES Direktyvoje numatytas užduotis atiteko Aplinkos apsaugos departamentui.

Pagal ES Direktyvą Lietuvoje, kaip ir kitose Bendrijos šalyse, būtina surinkti ir sutvarkyti ne mažiau kaip 65% visų buityje naudojamų EEĮ atliekų, skaičiuojant nuo tiekimo vidaus rinkai pastarųjų trejų metų vidurkio.

Ką rodo skaičiai

Aplinkos apsaugos agentūros (AAA) duomenimis, 2017 metais Lietuvoje buvo surinkta ir sutvarkyta 31,6% buityje naudojamos EEĮ atliekų, priklausomai nuo elektronikos prietaisų kategorijos reikėjo sutvarkyti nuo 40% iki 55%, skaičiuojant nuo Lietuvos rinkai patiekto EEĮ kiekio. AAA skaičiavimais, 2018-aisiais buvo surinkta ir sutvarkyta 40% EEĮ atliekų (užduotis buvo55 %), 2019-aisiais – 41 % (užduotis buvo60 %) ir tai toli gražu iki ES Direktyvoje numatytų užduočių įvykdymo.

Maža to, GPAIS, kurios tikslas buvo ištraukti verslą iš šešėlio ir turėti kuo tikslesnę informaciją apie atliekų sektorių Lietuvoje, duomenys apie EEĮ atliekas yra nepatikimi ir neatspindi realios situacijos rinkoje. Kodėl?

Pasiremkime skaičiais. Lietuvoje, kaip ir kitose ES šalyse, iš esmės visi gamintojai ir importuotojai EEĮ atliekų surinkimą ir tvarkymą, kaip ir kitas pareigas, yra patikėję ne pelno siekiančioms organizacijoms, o jų mūsų šalyje yra dvi: Elektronikos platintojų asociacija EPPA ir Elektronikos gamintojų ir importuotojų organizacija. AAA duomenimis, 2019 metais šios dvi organizacijos kartu vienijo 1.505 narius, iš jų 1.399 buvo registruoti GPAIS, o duomenis per šią gaminių ir atliekų apskaitos sistemą tepateikė 952 gamintojai ir importuotojai.

Kadangi duomenis per GPAIS teikia toli gražu ne visi gamintojai ir importuotojai, o organizacijų ataskaitos jau kelerius metus nevertinamos, Lietuva neturi realių duomenų, kiek per metus surenkama ir tinkamai sutvarkoma EEĮ atliekų, bei kokia procentine dalimi įvykdoma užduotis. Be to, dalis verslo tebėra šešėlyje ir jokių pareigų apskritai nevykdo.

Dėl užduočių nevykdymo Lietuva kasmet patiria milijoninę žalą, tačiau jos išieškojimas tampa utopiniu jau vien dėl to, kad valstybės institucija, kaip jau minėjau anksčiau, dėl jai žinomų priežasčių jau kelerius metus nevertino organizacijų ataskaitų. Be to, gamintojus ir importuotojus vienijančioms licencijuotoms organizacijoms taikomas teisinis reglamentavimas yra neefektyvus, pasenęs ir neatitinka žiedinės ekonomikos principų.

Kaip atrodome kitų šalių kontekste?

Tarptautinės asociacijos „WEEE Forum“ (angl. International Association of Electronic Waste Producer Responsibility Organisations), vienijančios 43 organizacijas, duomenimis, 2019 metais vienam Vokietijos gyventojui išleistas ir sutvarkytas tik buityje naudojamos elektronikos kiekis sudarė atitinkamai 25,84 kg ir 7,63 kg, Austrijos – atitinkamai 23,63 kg ir 14,64 kg, Jungtinės Karalystės – 21,07 kg ir 7,41 kg, Prancūzijos – 25,86 kg ir 11,63 kg, Norvegijos – 55,58 kg ir 25,80 kg.

2019 metais vienam Lietuvos gyventojui išleistas ir sutvarkytas elektronikos kiekis sudarė atitinkamai 14,13 kg ir 5,58 kg. Tačiau duomenų, kiek atliekų buvo sutvarkyta pagal reikalavimus ir finansuojant gamintojams ir importuotojams, nėra.

Duomenys iliustruoja, kad Lietuva pagal vienam gyventojui tenkantį rinkoje parduodamą ir sutvarkomą EEĮ kiekį gerokai atsilieka nuo kitų, gerai elektronikos atliekas tvarkančių Europos šalių. Viena iš priežasčių – nemažai gamintojų iš dalies nevykdo ar apskritai nevykdo užduočių, o pareigas vykdantiems gamintojams ir importuotojams dėl šešėlio tenka konkuruoti rinkoje nevienodomis sąlygomis. Be to, valstybinė kontrolė, vykdant planinius patikrinimus, nukreipiama į teisėtai veikiantį verslą, tuo tarpu nelegalus verslas ir toliau veikia šešėlyje. Licencijuotų organizacijų veiklos priežiūra iš esmės nėra vykdoma.

Duomenys taip pat siunčia rimtą signalą, kad vis dar nemažai elektronikos ne tik kad neapskaitoma, bet ir tinkamai nesutvarkoma bei patenka į komunalinių atliekų konteinerius (daugiausia smulki EEĮ įranga) ar į juodojo metalo laužo supirktuves (daugiausia stambi buitinė technika).

Dar viena aktuali problema, kad licencijuotos gamintojų ir importuotojų organizacijos privalo kasmet gauti banko garantiją arba draudimą, kurių vertė siekia kelis milijonus eurų, nors šios lėšos galėtų būti panaudotos EEĮ atliekų tvarkymui ir žiedinės ekonomikos kūrimui. Reikalavimas licencijuotoms organizacijoms turėti banko garantiją prieštarauja ES Direktyvai ir yra visiškai neveiksminga, tokios garantijos nėra kitose Bendrijos šalyse.

Kol kas ES nekalba apie didesnes EEĮ surinkimo ir sutvarkymo užduotis, nors baterijų surinkimui jos didės. Tačiau jau dabar reikėtų vis drąsiau kelti klausimą, ką būtina keisti, kad Lietuvai pavyktų pasiekti ES Direktyvoje numatytas užduotis ir nesulaukti Europos Komisijos baudų už jų nevykdymą.

Tinkamai veikiančios atliekų tvarkymo sistemos sukurtų didelę pridėtinę vertę Lietuvos ekonomikai, padėtų sėkmingai įgyvendinti Europos Žaliąjį kursą ir būtų naudingos verslui bei visuomenei. Pats metas imtis pokyčių.

Šaltinis: „Verslo žinios“ 2021 06 18