Metas keisti automobilio padangas: paaiškino, kur jas priduoti ir kas joms nutinka po to

Pirmosios lapkričio mėnesio dienos vairuotojams reiškia, kad metas galvoti apie vasarinių padangų keitimą į žiemines. Tai reikia padaryti iki lapkričio 10 dienos. Tačiau problemų gali kilti ne norint pasikeisti padangas, o norint jas legaliai sutvarkyti. Kaip elgtis su nebereikalingomis padangomis ir ką iš jų galima pasigaminti, pasakoja DELFI Būstas redaktorė Justina Maciūnaitė.

Priduoti galima keliose vietose

Padangas keičiame du kartus per metus: pavasarį ir rudenį. Aplinkos apsaugos instituto direktorius Alfredas Skinulis sako, kad pakeistas ir nebereikalingas padangas pirmiausia turi pasilikti autoservisas, kuriame buvo atlikti padangų keitimo darbai.

„Pirmiausia padangas galima palikti autoservise, kuriame jas pasikeitė. Esant dabartinėms technologijoms pačiam padangas pasikeisti turbūt nelabai yra techninių galimybių, įrangos ir t.t. Pirmiausia, kur keičiame padangas, tai – autoservise, ten mes galime senas palikti. Yra prievolė autoservisams priimti, jie negali imti papildomų mokesčių ir pan. Jeigu radote seniai užsistovėjusias padangas pas save garaže, jas galite palikti savivaldybių įrengtose didelio gabarito atliekų surinkimo aikštelėse. Jos yra kiekvienoje savivaldybėje. Ten gyventojai gali priduoti.

Dažnai yra taisyklės, kad priima 4-5 padangas, bet iš gyventojų nereikalaujama už jas susimokėti, jie gali palikti nemokamai. Taip pat padangas galima palikti jų platinimo vietose, t. y. tose vietose, kur įsigyju padangas: parduotuvėje nusipirkau padangas, ten galiu palikti senas. Jeigu tai yra nuotolinė prekyba, įsigijimo vieta yra jų atsiėmimo vieta. Jeigu nusipirkote padangas ir atsiimate sandėlyje, jūs galite palikti tokį patį kiekį ir tokios pačios rūšies padangas. Jeigu perkate lengvųjų automobilių – lengvųjų ir galite palikti. Kiek padangų jūs perkate parduotuvėje, tiek toje pačioje parduotuvėje jų galite ir palikti. Taigi galimybių gyventojams priduoti padangas Lietuvoje yra tikrai daug. Tikrai gyventojams problemų nesudaro ir prieinamumas tikrai didelis. Tik gyventojai padangas privalo atiduoti“, – sako A. Skinulis.

Netinkamas teisinis reglamentavimas

Pašnekovas tęsia, kad nepaisant gana patogios padangų atidavimo sistemos Lietuvoje, legaliai sutvarkomų padangų kiekiai kelia nerimą.

„Pirmiausia reiktų pasakyti, kiek parduodama, kad būtų galima apskaičiuoti. Gamintojai ir importuotojai oficialiai į vidaus rinką išleidžia apie 30 tūkst. tonų padangų. Taip pat reikia įvertinti, kad su automobiliais, tiek naujais, tiek naudotais į vidaus rinką patenka dar apie 9 tūkst. tonų. Taip pat internetinė, nuotolinė prekyba, tam tikri nelegalūs atvežimai sudarytų dar kokius 4 tūkst. tonų. Taigi iš viso turime, kad į vidaus rinką išleidžiama ir patenka apie 40 tūkst. tonų padangų.

Čia skaičiuojame visas: lengvųjų automobilių, traktorių, vilkikų, specialaus transporto, naujų ir naudotų. Per metus perdirbama apie 27 tūkst. tonų padangų. Tūkstančiai tonų dar nesutvarkoma. Jos atsiduria pamiškėse, prie konteinerių, kaupiasi įvairiuose sandėliuose, apleistose fermose ir t.t. Kiekiai kaupiasi, jie kažkur nugula. Po truputėlį tvarko arba savivaldybės už bešeimininkėms atliekoms skirtas lėšas, arba jas surenka komunalininkai, priduoda į regioninių atliekų tvarkymo centrų aikšteles. Už tai po to sumoka gyventojai iš rinkliavų“, – teigia pašnekovas.

Ekspertas pabrėžia, kad atliekų tvarkytojai bešeimininkes padangas tvarko už mokesčių mokėtojų pinigus. Taip pat ir už tų, kurie jau iš dalies susimokėjo už padangų sutvarkymą jas pirkdami.

„Teisinis reglamentavimas yra tik padangoms, kurios tiekiamos atskirai ir tų gamintojų ir importuotojų, kurie deklaruoja tokią veiklą. Didžioji dauguma padangų importuotojų vykdo tą pareigą ir tas sutvarkymas yra įskaičiuotas, bet ne visa suma įskaičiuota, nes tų pinigų, kiek sumoka, neužtenka visoms padangoms sutvarkyti. Jeigu neužtenka visoms sutvarkyti, reiškia dalis padangų klaidžioja kažkur pamiškėse ir teršia mūsų aplinką“, – teigia pašnekovas.

A. Skinulis sako, kad padangų tvarkymo problematika užkoduota įstatyminiuose aktuose: „Jei mes turime virvę, tai jinai turi du galus. Viename gale yra gamintojai ir importuotojai. Teisiškai blogai sureglamentuotas gamintojų ir importuotojų principas. Pats principas yra labai geras – gamintojai ir importuotojai, kurie parduoda gaminius, privalo ir finansuoti tų gaminių sutvarkymą. Tai padangoms jis yra taikomas, bet tik daliai. Tiems gamintojams ir importuotojams, kurie oficialiai pateikia. Bet padangos patenka ir su automobiliais, ir per internetinę prekybą. Truputėlį iškraipoma rinka, nes tie finansuoja, tie – nefinansuoja. Teisinis reglamentavimas dėl gamintojų ir importuotojų yra prastas, taigi turi didesnių problemų, kad neužtenka finansavimo padangoms sutvarkyti, dėl to ne visos padangos įgauna teigiamą rinkos vertę. Jeigu reikia kažkam už jas mokėti, atsiranda problema su pridavimu.

Kitame gale yra šaltiniai. Šaltinius mes turime du: autoservisai ir automobilių ardymo aikštelės. Tik ten iš principo susidaro visos padangų atliekos. Mes turime didelį autoservisų veiklos šešėlį, nemažai autoservisų savo veiklos nedeklaravę. Tokių Lietuvoje veiklaviečių, kur vykdoma automobilių remonto veikla yra apie 4500. Jose pagal individualias veiklas veiklos vykdytojų yra dvigubai daugiau. O Aplinkos apsaugai savo veiklą deklaravę tik daugiau nei 2 tūkst. Taigi, didelė dalis autoservisų nedeklaruoja savo veiklos. Jeigu nedeklaruoja veiklos, jie ir nepriduoda atliekų, nes nėra veiklos, nėra ir deklaravimo. Ten ir yra šešėlis. Pagal mūsų prieš kelis metus atliktą tyrimą, 82 proc. automobilių Lietuvoje išardoma nelegaliai ir neteisėtai. Savaime aišku, kad padangos iš tokio ardymo ir nepatenka į oficialius tvarkymo srautus ir papuola į šešėlį. Taigi yra dvi pusės: gamintojų ir importuotojų teisinio reglamentavimo spraga ir dviejų šaltinių – automobilių remonto dirbtuvių ir automobilių ardymo aikštelių.“

Pajėgumų perdirbti yra

Pašnekovo teigimu, Lietuva geba perdirbti padangas, trūksta tik fantazijos ir reglamentavimo, kur jas panaudoti.

„Perdirbimo pajėgumai Lietuvoje tikrai yra. Padangų tvarkymo būdai iš principo yra du: pirmas – panaudojimas energijai gauti, kai cemento gamyklose legaliai su filtrais panaudojama energijai gauti. Antras būdas yra populiariausias, tai – mechaninis perdirbimas, kai atskiriama tekstilė, metalas ir gumos granulės. Tekstilė panaudojam energijai gauti, metalas – metalo gaminių gamybai, o iš gumos granulių gaminami gumos gaminiai. Dar yra ir trečias būdas, vadinamas pirolize, bet Lietuvoje jis nevyksta dėl pavojingumo, kitų kaštų. Taigi, turime du pagrindinius būdus: sudeginimas ir mechaninis perdirbimas. Kažkiek yra išvežama, bet tai – mažoji dalis. Lietuva turi tikrai gerus padangų perdirbimo pajėgumus, tik tiek, kad tais pajėgumais perdirbėjai negali pasinaudoti dėl blogo teisinio reglamentavimo. Atliekų tvarkytojai, verslas yra pasiruošę padangas tvarkyti, ministerijai sutvarkius teisinį reglamentavimą, nepadarius klaidų viskas pajudės. Sistema turi veikti paprastai: gamintojai ir importuotojai finansuoja, padangos surenkamos iš autoservisų, iš automobilių ardytojų ir labai maža dalis iš automobilių aikštelių, nes pas gyventoją gali tų padangų likti ir jis turi teisę jas lengvai atiduoti. Išspręsti tai tikrai nėra sudėtinga. Tikiuosi ministerija artimiausiu metu tą reglamentavimą sutvarkys ir tas klausimas nebegrįš. O su perdirbimais Lietuvoje tikrai viskas yra gerai, pasiruošta, tik tai turi atsirasti finansavimas“, – sako jis.

Ką galime padaryti kiekvienas iš mūsų? Keisti padangas legaliuose servisuose, kurie tvarko panaudotas padangas, o ne išmeta jas pamiškėse. Jeigu jų turime savo garažuose, išvežkime į atliekų aikšteles. Taip prisidėsime ne tik prie mažesnės gamtos taršos, bet ir prie žiedinės ekonomikos. Galbūt jūsų legaliai atiduotos padangos taps energija, kuria naudositės ir jūs patys.

Šaltinis: https://bit.ly/3wwNOLX