Naudotų padangų tvarkymo dilema

Pakelėse, miškuose ir kitose atokesnėse vietose nugulusios senos padangos tebėra vienas didžiausių aplinkos teršėjų. Įvairios brangiai kainuojančios studijos taip ir nugula stalčiuje, o naudotų padangų sutvarkymo problema lieka neišspręsta. Ko reikia, kad visos senos padangos pagaliau būtų sutvarkytos?

 Daugiausia padangų atliekų, kaip ir kitų automobilinių detalių, susidaro transporto priemonių techninio aptarnavimo ir remonto paslaugų įmonėse (autoservisuose). Tačiau Lietuvoje jau daug metų dauguma autoservisų, ypač mažų, veikia šešėlyje – nedeklaruoja savo veiklos Vieningoje gaminių, pakuočių ir atliekų apskaitos informacinėje sistemoje (GPAIS), neapskaito ir nepriduoda atliekų, jų nepriima iš klientų ir vengia mokesčių mokėjimo. Dėl slepiamų susidarančių padangų ir kitų automobilių dalių atliekų jų kiekiai neatsispindi valstybinėje atliekų apskaitoje, autoservisai nevykdo jiems nustatytų aplinkosauginių reikalavimų ir teršia aplinką.

Pasitelkime valstybinių institucijų informaciją, kiek šalyje veikia autoservisų ir, kiek iš jų tvarko atliekas. Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenis, 2020 metais apie 15,6 tūkst. asmenų (2019-aisiais – apie 10,5 tūkst. asmenų), kurie turėjo įsigiję verslo liudijimą, registravę individualią veiklą pagal pažymą ir įmonių, nurodžiusių transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto veiklą kaip pagrindinę, deklaravo gavę iš šios veiklos pajamų. Aplinkos apsaugos agentūra skelbia, kad šių metų rugsėjo viduryje GPAIS buvo registravęsi 2 383 juridiniai ir fiziniai asmenys, vykdę automobilių techninės priežiūros ir remonto veiklą ir tvarkę atliekas.

Atotrūkis tarp vykdančių serviso veiklą ir tvarkančių atliekų sudaro net 6,5 karto ir puikiai atspindi, koks yra didelis šešėlis autoservisų sektoriuje ir kiek daug yra netvarkančių visų automobilių atliekų. Vertės rinkoje neturinčios atliekos nepatenka pas atliekų tvarkytojus ir nugula komunalinių atliekų konteineriuose ar neteisėtai pašalinamos aplinkoje.

Iš esmės turime užburtą ratą, iš kurio autoservisai negali ištrūkti. Pradėjęs vykdyti visas pareigas autoservisas paprasčiausiai bus nekonkurencingas rinkoje, jei kiti autoservisai to nedarys.

Nevykdo pareigų

Dar viena užprogramuota padangų nesutvarkymo priežastis – kai kurie padangų gamintojai ir importuotojai neturi prievolės ar nevykdo jiems nustatytų pareigų. Pavyzdžiui, dar 2019 metais Aplinkos apsaugos instituto atliktas tyrimas parodė, kad 2018-aisiais gamintojai ir importuotojai vidaus rinkai atskirai patiekė 27,5 tūkst. tonų padangų, o finansavo 76 % padangų atliekų sutvarkymą. Prievolės neturintys ir pareigų nevykdantys padangų gamintojai ir importuotojai į Lietuvą įvežė virš 10 tūkst. tonų, tačiau finansavo 0 % šių atliekų sutvarkymą.

Pagal teisės aktus Lietuvoje kasmet turi būti surinkta ir perdirbta 80 % visų atskirai vidaus rinkai pateiktų padangų, o jų sutvarkymą privalo finansuoti šias padangas tiekiantys gamintojai ir importuotojai. Ar pareigos vykdomos, turi kontroliuoti Aplinkos ministerijai (AM) pavaldus Aplinkos apsaugos departamentas.

Visgi, Gamintojo atsakomybės principas praktiškai nėra taikomas dideliai daliai susidarančių padangų atliekų. Pavyzdžiui, padangų importuotojai, įvežantys į šalį padangas ir apskaitantys juos kaip ratus, neturi pareigos finansuoti atliekų tvarkymo. Daug padangų į Lietuvą patenka ir su įvežamais automobiliais, tačiau jų sutvarkymui pareigos iš esmės nėra numatyta. Nemažai padangų atliekų taip pat susidaro iš šešėlinės rinkos, kurios dalyviai nefinansuoja padangų atliekų tvarkymo ir nevykdo kitų padangų importuotojams nustatytų pareigų.

Ką būtina keisti?

 Tam, kad išvengtume aplinkos taršos ir nuošaliose vietose išmestų padangų, būtina keisti turimus įstatymus ir užtikrinti, kad padangų rinkos dalyviai jų tikrai laikytųsi.

Atliekų tvarkymo įstatymas ir kiti teisės aktai turi aiškiai apibrėžti, kad visi padangų gamintojai ir importuotojai, nepriklausomai nuo padangų tiekimo rinkai būdo, privalo dalyvauti padangų tvarkymo sistemoje. Tai reiškia prievolę pagal užimamą rinkos dalį organizuoti ir finansuoti padangų tvarkymą (organizuoti ir finansuoti padangų atliekų surinkimą iš autoservisų ir platintojų, bendradarbiaujant su RATC organizuoti padangų surinkimą iš gyventojų aikštelėse ir pan.) ir užtikrinti šiose vietose priimtų padangų tinkamą sutvarkymą (perdirbimą arba panaudojimą energijai gauti).

Reikėtų numatyti reikalavimus priėmimui ir užduotis pagal atskiras padangų rūšis – lengvųjų, krovininių ir žemės ūkio ir industrinių transporto priemonių, nes šios padangų atliekos pagal savo kilmę, susidarymo šaltinius, tvarkymo kaštus yra labai skirtingos. Surinkti ir sutvarkyti krovinių automobilių padangų toną kainuoja daug kartų mažiau negu traktorių padangų toną. Traktorių ar krovininių transporto priemonių padangos negali susidaryti pas gyventojus, todėl padangų importuotojai neturi finansuoti RATC aikštelių, šios padangos turi būti surenkamos per autoservisus ir platintojus.

Svarbu, kad užimama rinkos dalis, pagal kurią padangų gamintojai ir importuotojai turi finansuoti RATC, turi būti skaičiuojama atsižvelgiant į Lietuvos rinką patiektą lengvųjų automobilių padangų kiekį. Šiuo metu importuojantiems automobilius į Lietuvą pareigos finansuoti naudotų padangų atliekų sutvarkymą nėra.

Teisės aktuose taip pat būtina numatyti galimybę užsienio valstybėse registruotiems asmenims vykdyti padangų gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas per Lietuvoje įgaliotą asmenį, kuris įgyvendintų gamintojo atsakomybę.

Išspręsti daug metų egzistuojančią problemą padėtų ir GPAIS, kurio tikslas buvo ne tik turėti pilną vaizdą apie atliekas Lietuvoje, bet ir ištraukti verslą iš šešėlio. Neturėtų būti leidžiama vykdyti transporto priemonių techninę priežiūrą ir remontą asmenims, nedeklaravusiems tokios veiklos GPAIS ir per šią sistemą nepateikusiems atliekų ataskaitos. Taip pat turėtų būti draudžiama platinti rinkoje padangas, kurių gamintojas ir (ar) importuotojas nėra registruotas GPAIS.

Be to, atliekas tvarkančios įmonės neturėtų teisės organizuoti apmokestinamųjų gaminių atliekų tvarkymą už individualiai pareigų vykdymą pasirinkusius gamintojus ir importuotojus.

Kovoje su šešėliu būtina iš esmės teisiškai sureguliuoti verslo ir aplinkosaugos valstybinių institucijų bendradarbiavimą. Viešos visuomenei matomos platformos apie aplinkosauginių reikalavimų neatitinkančios veiklos vykdymą, pažeidimus ir prevenciją sukūrimas taip pat būtų geras įrankis, kuris padėtų spręsti naudotų padangų tvarkymo dilemą.

Pokyčių nebus, jei nebus užtikrinta prevencinė veikla ir valstybinės aplinkos apsaugos kontrolė, o ji pirmiausiai turi būti nukreipiama į pareigų nevykdančius gamintojus ir importuotojus, autoservisus bei atliekų tvarkytojus. Pavyzdžiui, galėtų būti nuolat stebima ir prevenciškai per GPAIS sistemą informuojama apie atliekų susidarymo ataskaitų nepateikusius ir kartą per pusmetį atliekų nepridavusius asmenis, primenama apie jiems nustatytas pareigas, o, esant poreikiui, organizuojami tokių asmenų patikrinimai.

Taigi, turime pripažinti, kad padangų atliekų sutvarkymo sistema ir toliau neveiks, kol joje nedalyvaus visi padangų gamintojai ir importuotojai ir neprisidės prie jų sutvarkymo finansavimo, nebus finansuojamos atliekos pagal atskiras padangų rūšis, o servisai nepriduos visų atliekų, įskaitant ir apmokestinamuosius gaminius, naudotą alyvą, baterijas ir panašiai. Studijos, nors ir brangiai kainuojančios, padangų atliekų tvarkymo dilemos tikrai neišspręs.

Aplinkos apsaugos instituto vadovo Alfredo Skinulio komentaras pasirodė internetinio portalo „Delfi“ rubrikoje „Nuomonės“ https://bit.ly/3m6E9qB